Graviravimas

Šlifavimas yra labai svarbus medžiagų apdirbimo būdas. Iš bet kokios medžiagos pagamintas dirbinys vienokiu ar kitokiu būdu šlifuojamas, siekiant sulyginti jo paviršių, išryškinti medžiagos, iš kurios jis pagamintas struktūrą, o, jeigu tai pjovimo įrankis tai jį išgaląsti.

Šlifavimo medžiagos. Šlifavimo medžiagas vadina abrazyvinėmis medžiagomis, arba, tiesiog, abrazyvais. Natūralios, gamtoje randamos abrazyvinės medžiagos yra: deimantas, korundas, kvarcas, lauko špatas ir kt. Dirbtinės yra: elektrokorundas, karborundas, boro karbidas, borazonas, sintetiniai deimantai, elboras ir kt. Šios medžiagos smulkinamos į įvairaus dydžio grūdelius, mitelius ir mikromiltelius. Po to jos rūšiuojamos, sijojant pro įvairaus dydžio skylučių sietus. Šiurkštieji grūdeliai gaunami medžiagas sijojant pro sietą, kuris turi 4 – 10 skylučių vieno centimetro ilgyje. Kai sietas turi 11 – 27 skylutes , tai pro jį išbyrės vidutinio šiurkštumo gūdeliai, o kai skylučių bus  30 – 90 ,tai išbyrės  glotnieji grūdeliai. Dar mažinant sieto skylutes, pro jas byrančios dalelytės vadinamos milteliais. Milteliai išbyra , kai sietas 1 cm ilgyje turi 110 – 150 skylučių. Kai skylučių 160 – 240 , tai išbyrėjusios dalelytės,  vadinamos mikromilteliais.

Abrazyviniai grūdeliai, arba miteliai suklijuojami į  skitringų formų šlifavimo diskus, arba galvutes. Šlifavimo diskai būna kieti, vidutiniai ir minkšti. Jie tvirtinami į galandimo ar šlifavimo stakles.

Besisukdami staklėse diskai šlifuoja prie jų priglaustą dirbinį, kartu ir patys pamažu dyla: atšipę grūdeliai nutrupa ir jų darbą pradeda giliau buvę  grūdeliai, atsidūrę disko paviršiuje.

Kita šlifavimo medžiagų grupė yra  minkštieji abrazyvai. Jie gaunami, klijuojant  šlifavimo grūdelius ,ar miltelius ant popieriaus, arba audeklo. Taip gaunamas švitrinis popierius, arba švitrinis audinys.Priklausomai nuo užklijuotų grūdelių dydžio, jie yra numeruojami. Numeris užrašomas kitoje popieriaus ar audinio pusėje.

Trečia šlifavimo medžiagų grupė yra įvairios šlifavimo pastos. Jos gaunamos maišant vienos rūšies grūdelius, ar miltelius su parafinu arba kitomis  rišančiomis medžiagomis. Pastos irgi numeruojamos, kartais spalvinamos, nurodant  kokio šiurkštumo grūdelius atitinka kiekviena spalva.Pastos parduodamos komplektais , arba atskirai.

Šlifavimas . Šlifavimas yra metalo paviršiaus pjovimas. Pjauna kiekvienas abrazyvinis grūdelis ar miltelis, kai tik judėdamas  prisiliečia prie metalo paviršiaus , būdamas ramybės būsenoje, kai juda šlifuojamsis metalas, arba kai juda abu. Šlifuojant nudailinamas metalo paviršius. Darbas, kai šlifavimo įrankis sukasi ir juda išilgai savo ašies , vadinamas honingavimu. Tai ypatingai lygaus ir glotnaus paviršiaus apdirbimo būdas.Dirbant šiuo būdu , naudojami šlifavimo milteliai bei mikro milteliai ir iš jų pagaminti  įrankiai.Šiuo būdu šlifuojami vidaus degimo variklių, kompresorių, sliurblių cilindrai..Kartais labai glotnus šlifavimas vadinamas poliravimu.Polituojant dirbinio paviršius tampa veidrodiniu. Poliravimas nuo pritrynimo skiriasi tuo, kad jo metu nekreipiamas dėmesys į detalės matmenis bei firmą. Poliruojant gaunamas veidrodinis detalė paviršius. Jis labai blizga. Galandimas – tai irgi įrankio šlifavimas , norint išaštrinti jo šoną arba galą, t.y. ašmenis.

Šlifavimo įrankiai,įrengimai ir staklės. Seniausiai žinomas šlifavimo įrankis buvo smiltainio akmuo.Į jo paviršių trinant  buvo galandami įrankiai, šlifuojamas kitų dirbinių paviršius.Dabar parduotuvėse galima nusipirkti iš įvairaus dydžio šlifavimo grūdelių supresuotų rankinių galąstuvų. Jie dažniausiai gaminami  stačiakampių kaladėlių formos ir tinka šlifuoti lygų paviršių. Kitas, paprastas šlifavimo įrankis gali būti dildė, apvyniota šlifavimo popieriumi, arba audiniu.Šlifuoti galima apgaubus medinę kaladėlę šlifavimo popieriumi. Sudėtingesnis įlifavimo įrenginys yra elektrinės šlifavimo staklės. Paprasčiausios šios rūšies staklės yra elektros variklis ,ant  kurio veleno iš vienos, arba abiejų pusių uždėti  šlifavimo diskai. Mokyklinės metalo šlifavimo staklės turi nedidelio galingumo elektrinius variklius ir dirbti su jomis nėra labai pavojinga. Kiekvienos šlifavimo staklės turi apsaugą, kuri dengia dalį šlifavimo disko, ir atramą , šlifuojamajam dirbiniui uždėti. Apsauga saugo ,kad atitrūkę nuo disko abrazyviniai grūdeliai  nepataikytų į ranką ar veidą.

Dildės rūšį apibūdina jos dydis, forma ir paviršiaus įkartos. Įkartos taip pat būna įvairių rūšių: tiesios,lenktos, dantukų formos ir pan. Jos priklauso nuo dildės paskirties.

Dilde vadinamas kietai užgrūdinto plieno įrankis, turintis plokštumose,šonuose aštrias įkartas. Ja dildomas metalo ruošimys keičia savo formą,o koks nors pjovimo įrankis aštriai išgalandamas. Darbo metu dildė, savo aštriomis   įkartomis nuo metalo paviršiaus atpjauna smulkias metalines pjuvenas.Todėl nesuklysime pavadinę dildę metalo pjovimo įrankiu, turinčiu tiek pjovimo paviršių, kiek joje yra įkartų.

Dildės ir jos įkartų dydis priklauso nuo to, kam ji yra skirta.Rupiam minkšto metalo dildymui naudojamos didelės, stambiomis įkartomis dildės.Minkštų metalų dildymui naudojamos dildės ,turinčios viengubą įkartą. Jos nuo metalo paviršiaus pjauna drožlę per visą savo ilgį. Jomis dildomi ne tik ruošinių paviršiai,bet ir galandami įrankiai, pavyzdžiui, medžio pjovimo pjūklai. Dildės, turinčios dvigubas įkartas, išsidėsčiusias paviršiuje kryžmai, naudojamos kietiems metalams dildyti. Metalo paviršių pjauna pagrindinė įkarta, o pagalbinė smulkina drožlę.Pagrindinės įkartos yra gilesnės už pagalbines. Šiomis dildėmis dirbti lengviau,nei viengubų įkartų dildėmis, nes drožlės labiau susmulkinamos.

Viengubų ir dvigubų dildžių būna įvairių dydžių.Nuo dydžio priklauso įkartų tankumas ir gilumas.Kuo didesnė dildė, tuo gilesnės įkartos.Viengubas ir dvigubas įkartas turi įvairių profilių dildės. Dildės, kurių paviršiuje specialiais trikampiais kirstukais iškertami dantukai, turintys talpias įdubas drožlėms, vadinamos brūžiklinėmis dildėmis.Jos yra naudojamos medžiui, labai minkštam metalui, įvairioms plastmasėms dildyti, kai į paviršiaus švarumą didelio dėmesio nekreipiama.Yra dildžių su lankinėmis įkartomis.Šios įkartos dildės paviršiuje įpjaunamos specialiomis frezomis. Jos skirtos dildyti minkštus metalus.Jų tarpdančiai gana dideli, įkartos lanko formos. Šios dildės ypatingos tuo, kad pačios išsivalo nuo metalo pjuvenų, tam padeda lankinė įkartų forma.Jomis patogu dildyti aliuminio ruošinius.

Kiekvienas metalo darbų meistras renkasi ir kaupia įvairių rūšių ir dydžių dildes, galvodamas apie darbus, kuriuos ruošiasi nudirbti.Tos pačios formos dildės skiriasi įkartų tankumu. Pagal jį dildės yra numeruojamos. Nr1 dildės turi labai stambių pleištų įkartas, dažniausiai viengubas.Jos skirtos rupiam dildymui.Jomis pasiekiamas 0,2 – 0,5 mm paviršiaus nudildymo tikslumas. Nr 2 ir Nr 3 dildės turi smulkias įkartas.Jos skirtos glotniam dildymui.Pasiekiamas 0,02 – 0,15 mm paviršiaus nudildymo tikslumas. Nr 4  ir Nr 5 dildės turi labai smulkias įkartas. Jomis baigiamas glotnusis dildymas ir pasiekiamas 0,005 – 0,01 mm paviršiaus nudildymo tikslumas.Jomis dildant vienu postūmiu nudrožiamas  0,025 – 0,005 mm storio metalo sluoksnis.

Vienas pagrindinių mechaninio metalų apdirbimo būdų yra metalų tekinimas tekinimo- sriegimo staklėmis. Mokyklos šios rūšies stakles turi. Metalų tekinimas labai panašus į medžio tekinimą. Tačiau medžio tekinimo peilį tekintojas laiko rankose, o metalo tekinimo peilis įtvirtintas specialiuose įtaisuose, nes darbo metu jį veikia labai didelės jėgos. Tekinant, nuo besisukančio staklėse ruošinio paviršiaus peilis nupjauna nustatytą metalo sluoksnį – drožlę, arba išpjauna ją ruošinio viduje. Sudėtingos tekinimo staklės gali atlikti kelias darbo operacijas su keliais įrankiais vienu metu. Įstačius grąžtą staklėmis galima gręžti  arba specialiu peiliu tekinti vidines angas ruošinyje, didesnes nei patys didžiausi gaminami grąžtai.

Pagrindiniai tekinimo elementai. Dirbant tekinimo – sriegimo staklėms ruošinys jose sukasi, o peilis juda slenkamuoju judesiu. Detalės sukimosi judesys vadinamas pjovimo judesiu, o peilio judesys- pastūmos judesiu. Ruošinio paviršius, nuo kurio pjaunama drožlė, vadinamas apdirbamuoju paviršiumi, paviršius, kurį tekinimo metu liečia peilio ašmenys, vadinamas pjovimo paviršiumi, o nutekintas ruošinio paviršius vadinamas apdirbtuoju paviršiumi.