Tai dekoratyvinės metalų apdailos rūšis, kartu egzistuojanti, kaip savarankiškas metalo darbų menas. Žodis filigranas yra kilęs iš dviejų lotyniškų žodžių: filium – siūlas ir granum – grūdas. Medžiaga, iš kurios gaminami šios rūšies meno dirbiniai , yra plona viela ir maži metalo rutuliukai, papildantys meniškai iš vielos išpintus ir susuktus raštus. Naudojant filigrano dekoravimo būdą, galima vielos dirbiniais apipinti iškalinėtą vazą, ar kitokį dirbinį. Kuo tankesnis pynimo raštas ir plonesnė viela, tuo dirbinys būna gražesnis. Mūsų eros pradžioje buvo didesnis dėmesys skiriamas dirbinių puošybai grūdeliais. Brangaus metalo rutuliukai buvo lituojami prie dirbinio. Vėliau imta domėtis vielos pynimu ir sukimu. Dar vėliau dirbinius imta puošti, derinant filigraną su emale ir juodinimu, papildant meninius raštus brangakmeniais. Senovės meistrai filigrano rutuliukus prie dirbinio lituodavo amalgamu. Dirbinį kaitinant iš amalgamo išgaruodavo gyvsudabris, o auksas tvirtai prilituodavo rutuliuką prie dirbinio. Puošiant meninius dirbinius, kartais jų vidinės dalys išpjaunamos, o tuštumos išpinamos filigranu. Lietuvoje ši meno rūšis taikoma apipinant gintarą, kuriant menines apyrankes, seges, žiedus ,auskarus ir kt.
Nėrinių iš metalo gamybai naudojama auksinė, sidabrinė, varinė bei šių metalų lydinių įvairaus storio viela arba juostelė. Viela ploninama, traukiant ją pro plieninėje plokštėje padarytas įvairaus dydžio skylutes – filjeres. Tokiu būdu gaunama norimo storio viela. Viela sukama ir susukta valcuojama. Taip gaunama gražaus rašto juostelė.
Kartais meniniai metalo dirbiniai kuriami nadojant tik vielą ar juostelę. Tai filigrano dirbiniai. Gaminant šios rūšies dirbinį, iš pradžių kuriamas jo projektas. Iš pradžių nupiešiamas būsimo dirbinio piešinys ir atskiri jo elementai . Naudojantis piešiniu arba brėžiniu, sukarpomi ir išlankstomi vielos ruošiniai, vėliau jie sulituojami į fragmentus , o fragmentai jungiami ir lituojami į dirbinį.